Turbūt kiekvienas iš mūsų turi kažką kas primena vaikystę, jei ne mūsų pačių tai mamos išsaugotą. Lėlė, knyga, nutrintas meškiukas.... kažkas kas bėgant metams įgauna vis didesnę sentimentalią vertę, ką norisi dažniau ištraukti iš palėpėje esančios apdulkėjusios dėžės, o išėmus nejučia veidą papuošia ilgesinga šypsena... iki šiol labai gaila, jog neišsaugojau savo lėlės, liko tik foto, kur sėdime abi lyg dvi draugės, vienodo ūgio, man tuomet turbūt tebuvo vieneri... paauglystėje ji tebuvo LĖLĖ, todėl lengva ranka ją atidaviau... koks keistas jausmas būtų ją dabar  paliesti, praėjus beveik 38-neriems metams...
Todėl dabar ruošdama išsiūsti pagalvytės užvalkaliuką, kurį dariau mamytės prašymu, mergytei kuri  labai mėgsta skaityti, pagalvojau, kaip smagu būtų, jei jis po daugelio metų, su meile "nugyventas" , "nunešiotas" atsidurtų Ulos namuose ir primintų jai apie VAIKYSTĘ . Šilta pasidaro....ten kairėje pusėje...