Sveiki :)
Ilgai nerašiau, nes turbūt tam trūko  nuotaikos, gal įkvėpimo..... o labiausia tai laiko :)
Šiandien, ankstyvą rytą, prisėdau  prie atversto ir tuščio savo naujosios planuotės lapo...

mintis gynė mintį, ketinau papasakoti Jums savo planus, norus, suplanuotus mažus ir didesnius siekius. Pasiguosti, jog mano ketinimai praėjusioms Kalėdoms deja, taip ir liko neįgyvendinti,  nes mažytės padėkos dovanėlės taip ir liko nepasiūtos, o net patiems artimiausiems žmonėms jos buvo pakuotos pačią paskutinę  minutę, paskubomis...

Nesivaržydama ir be jokios sažinės graužaties, ketinau prisipažinti apie naujas praėjusiais metais įgytas savo priklausomybes.... pvz. medvilninėms juostelėms ar dekoratyvinėms sagutėms (beje, pravėrus pastarųjų dėžutę, vos neištiko panikos priepuolis "juk ji pustuštė!!!!! " :D :D :D )

O taip pat pasidalinti  "genealiais" sprendimais, kaip savo darbo kambaryje susitvarkyti net su mažiausiomis  taip reikalingų audinukų skiautelėmis (tai  dar vienas ( eilinis ) labai pigus bandymas) :)

Ir galbūt užplūdus atvirumo  valandėlei, net aprašyti kaip vis dar "skauda"...kai supranti, jog  taip ir NEtapsi mama...
Tačiau tuomet pakėliau akis ir pažvelgiau pro langą... žiūrėjau į didelių , baltų krentančių snaigių šokį, baltuojantį mišką, iš kaimyno namo kamino ramiai kylantį dūmą. Stebėjau keliuku skubantį praeivį ir jo sniege paliktas pėdas, kurios čia pat pradingo užklotos baltu sniego apklotu ir supratau, jog viso to nereikia, jog tai nereikšminga... Nes kiekvienas iš mūsų turim savo "matricą", savo kelią, savo džiaugsmą, ar net  savo skausmą, kuris anksčiau ar vėliau pradings po laiko dulkėm, kaip tos pėdos sniege... :)
Supratau, jog yra tik vienas labai reikšmingas žodis, kurį nuoširdžiai norėčiau parašyti kiekvienam iš jūsų t.y. AČIŪ!!! :)