Sveiki :)
Žinau, jog dar beprotiškai anksti , juk vos tik prasidėjo ruduo, kurį begalo myliu <3 ir dar neskraidė Bobų Vasaros voratinkliai ore, nebuvo besisukančių aplink kojas lapų garsų, tačiau aš begalo laukiu Kalėdų!
Galbūt dėl to, jog vasara buvo liūdna ir tik dabar vėl norisi džiaugtis... Noriu to šventinio šurmulio kai šiltuose namuose kvepia cinamonu ir mandarinais :) o kiekviena namų kertė pilna jaudulio belaukiant Kalėdų Senelio.
Noriu dekoruoti namus, kepti pyragą ir visiems prigaminti dovanų :)
Todėl mano mansardoje jau smagiai rykiuojasi kalėdiniai audinukai, vyniojasi juostelės, ritinėjasi sagutės ir net gaminami mieli pašto ženklai Kalėdiniam Paštui :)
Gero jums laiko su savo artimais, gražaus rudenio ir nepamirškit parašyti laiško Kalėdų Seneliui!!! ;)

Gilė

Sveiki :)

Čia truputėlis "mano skiautinių istorijos" :) Išties "skambokai" suraičiau "istorija"... Prieš keletą metų, lankiau skiautinių pradžiamokslio kursus pas meistrę G. Kriaunevičienę, va ten tai ISTORIJA!  Na, tačiau kažkokių "fosilijų" ir pas mane jau pasitaiko :)
Labai neišsiplėsiu, pasakysiu tik tiek, jog iki 30m. net siuvinėjimas kryželiu pačiai buvo aukštos materijos, tiesa viena kita "drapanėlė" buvo pasiūta. Nors tai daug nervų kainavo mano mamai, nes bandymų buvo nevienas, o apčiuopiamų rezultatų gerokai mažiau, jei neskaičiuosim po to likusių "kartūno", paskirto "pasoginės patalynės" siuvimui, gabalų :D  Taigi pirmą kartą tikrus skiautinius pamačiau gyvendama Belgijoje, pasiūtus bričių. Labaiii patiko, čiupinėjau, glostinėjau. Tuomet gal pirmąją savo aplikaciją ir užsiuvau, kažkur... nepamenu kur, tačiau daugiau daryti nieko ir neišdrįsau. Na, o po keleto metų išvykus metams į JAV ir pamačius nuostabiausius skiautinius, audinių ir priemonių pasirinkimą, nusprendžiau bandysiu ir aš. Iš ten ir parsivežiau savo pirmąjį besisukantį pjaustymo peiliuką (tik niekaip nesuprantu, kodėl tik jį....??)  Tiesa, gryžusi į namus,  pjausčiau ant medinio stalo ir iš patirties galiu pasakyti, jog tai nėra gerai, nei stalui, nei peiliukui... :D :D :D Jei norėsit pradėti siūti skiautinukus tikrai be specialaus pjaustymo kilimėlio ir peiliuko nelabai išsiversit. Taigi, išsitraukiau savo senuosius vokiškus rankdarbių žurnalus, kuriuos kažkada pirkau dėl ten esančių keleto siuvinėjimo schemų ir ten radau daugybę skiautinukų pvz.. Bandžiau, visokiausius raštus, darydavau po vieną bloką, taigi po poros mėnesių virtuvinis stalčius buvo pilnas "skiautiniuotų" puodkėlių. Vėliau prasidėjo  pagalvėlių "laikas" ir viena mano mėgstamiausių yra ši:

Kada nors būtinai padarysiu visą antklodę tokiu raštu :) Tuomet padariau skiautinuką savo nuostabioms kaimynų mergytėms. Žiūrėjau, žiūrėjau ir taip neišdrįsau padovanoti, jau toks jis man ryškus ir perkrautas atrodė:

Taip ir liko namuose, šildo siuvant dabar man šonus  :)
Tuomet sugalvojau padaryti kitą, "aplikuotą" skiautinuką, mintis buvo "edukacinė" , kad mergytės galėtų skaičiuoti ir t.t. Aplikacijas ir daigstymą dariau rankomis, o audinukus panaudojau "prikeltus antram gyvenimui" . Rezultatas... nežinau, ilgai svarsčiau ar dovanoti, na, bet šį kartą tą padariau :)

Poto pabandžiau siūti kosmetines, atsimenu mama vaikšto aplinkui ir kalba "Giluže, bet kur tu jas visas dėsi..." :D o aš toliau bandžiau... Rankines, štai čia pirmoji,  kam tinkama? O gi  dviems 3l.talpos stiklainiams nešioti...:D :D :D

 Krepšelius, maišelius... Kai prižadėjau pasiūti vaikiškas kuprinytės, net nežinojau kaip aš tai padarysiu (!), nuo ko reikia pradėti, tiesiog ėmiau ir bandžiau :) Na, gal nevisai "tiesiog",  žiūrėjau "youtubą", čia pati, pati pirmoji:

Prigalvojau įvairiausių kitokių dalykų, o va skiautinių antklodės vengiau kaip velnias kryžiaus. Taigi kai pradėjau siūti šią skirtą mielam berniukui, Augustui-Pijui, baimės buvo ir kartu pagaliau  labaiii norėjau pradėti.

Idėjos ieškojimas, audinukų rinkimas yra linksmoji dalis, o štai paskui reikia viską kažkaip paversti  materija. Kai sukarpiau ir susiuvau visus kvadratėlius buvo linksma, o kai reikėjo sujungti po du metrus viršutinės skiautiniuotos, vidurinės-pašiltinimo ir "pamušaliuko" dalis, sugrįžo nerimas. Kai pagaliau po valandos vaikščiojimo keliais (beveik Pivašiūnų atlaidai) nusinešiau viską prie siuvimo mašinos ir pradėjau daigstyti, o aplink, virš ir po manimi pradėjo raitytis tas būsimos antklodės "pusfabrikatis" išsigandau ir pagalvojau "pirma ir paskutinė"... Po kokio pusvalandžio jau galvojau "taip lengvai nepasiduosiu", darbui einant į pabaigą, jau masčiau, jog "turbūt ši visdėlto nepaskutinė"... Žinot ką galvoju dabar... o gi negaliu sulaukti kada vėl darysiu kažką panašaus :) Skiautinių siuvimas tai truputėlis savotiškos "kankynės", reikalaujantis beprotiškos kantrybės ir kruopštumo,  bet koks pasitenkinimas pamačius rezultatą!!!! Ir jei šis užsiėmimas "užkabins" , pasiruoškit, tai ilgam! :)

Na ir pabaigai porą patarimų kaip prižiūrėti skiautinius.
Skiautinius kartas nuo karto nusiurbkite dulkių siurbliu, taip pašalinsite nusėdusias dulkes, o jei namuose laikote "šventinį" skiaučių apklotą, bent keliatą kartų per metus perlankstykite jį kitaip, nes kitu atveju lenkimo vietose išsitemps audinukas.

Gilė :) 

Sveiki :)

Siuvau naująją kosmetinę, pririnkau pageidaujamų pastelinių tonų audinukų, pamušaliukui išsirinkau ilgokai laikytą ir tinkamo momento laukusio geometrinių raštų,  rusvai-garstyčių spalvos audinuko gabaliuką, jo kiekis buvo kaip tik tam darbeliui, su truuuuupučiu likučio. Viską susiplanavau ir kibau į darbą, išsimatavau, susikirpau...Kai pradėjau ruošti užtrauktuką įsiuvimui, supratau, jog pirmą mintį teks atmesti ir juostelėms aplink užtrauktuką reikia ieškoti kito varianto, nes kosmetinės "kūno" audinukas tam per storas. Pradėjau raustis ant darbo stalo esančiuose audinukuose ir  štai (!) radau dar vieną audinuko, kurį jau buvau sukirpusi pamušaliukui ir netgi "etiketę" prie vieno sumeistravusi, gabaliuką, Valio, jo kiekis kaip tik tinkamas, kirpau juostas netaupydama, derinau raštelį, juk detalėse  visa esmė. Viskas! Nors jau vėlus vakaras ir interneto vis dar nėra (niekis galbūt atsiras ryt iš ryto ir foto galėsiu įkelti tada) skubėjau sujungti visus elementus į vieną. Taip, užtrauktukas apsiūtas, dvi  kosmetinės "kūno" detalės paruoštos, rankenos padarytos, dvi pamušaliuko detalės.... dvi....viena..... ir tuomet akys įsmigo į dailiai apsiūtą užtrauktuką.... nusikeikiau turbūt ne tik mintyse.... :D  Tuo rankdarbių ''menas" ir žavus, jog čia ne kosminį laivą ar dangoraižį  statyti, improvizacija ne tik galima, bet ir pageidautina, išsisukau ir šį kartą :)
MORALAS: Kai dirbi prie kažkokio "projekto" ant darbo stalo turi būti tik su juo susietos priemonės ir audinukai! :)

Labas rytas.... gražus ir saulėtas. Šiandien pabudau labai anksti ir  kaip niekad per pastaruosius mėnesius suradau laiko pabūti lauke... Rytas pavasarį... nenusakomas metas, kai po daugelio apniukusių žiemos  dienų pagaliau pamatai mėlyną dangų, ryškią ir šildančią saulę, kai dar "alkana" žemė jau pradeda kvėpuoti.... Tvarkiau ir lyginau žemę, trupinau grumstelius prie ką tik persodinto gulbino krūmo,  ir ten pat pasodinau pražydusių geltonų krokų būrelį. Tie nuostabūs susispietę žiedeliai išpurentos žemės plotelyje atrodo tartum mažas saulės gabalėlis... toks ir buvo mūsų mažasis Draugas. Linksmas  , ištikimas, priverčiantis nusišypsoti, o kartais per  uolų "pareigų" atlikimą ir lengvos pylos susilaukiantis, savo kiemo ir šeimininkų visiškai nenorintis dalintis su kitais "atėjūnais" senukas ... :)  Gali būti , jog maža jo širdutė plakė, net 18- ka metų, o paskutnius 7-erius savo gyvenimo metus jis buvo šalia mūsų. Nemėgo būti vienas,  matyt ir vakar  IŠEITI nenorėjo be mūsų... laikiau jį ant rankų ir glosčiau... Atsisiveikinom visi, net ir Toras, kuriam buvo keista, kodėl tas mažas "kipšiukas" nešiepia dantų, kaip darė šį rytą ir visus 2.5 metų ir ėjom prie gulbino krūmo... Sausų akių nebuvo....kaip netrūko ir juoko prsiminus, kaip pastarasis ištrūkęs iš kiemo beveik visad parbėgdavo nešinas nugvelbtu kaulu, o kartais net už jį didesniu,  nešdavo pailsėdamas, kruopščiai slėpdavo, o po dienos kitos "nustebdavo" ir labai apsidžiaugdavo lobį suradęs :) :) :)   Viso mažuti!!!!!!

Sveiki :) Pavasarėja jau,  pavasarėja, saulė jau aukštai, aukštai...nai nai  nai...!  :D Smagumėlis! negaliu sulaukti, kada vėl galėsiu išsitraukti savo apdulkėjusį dviratį ir kiekvieną dieną (pažadėjau sau ) važiuosiu į greta esantį mišką... na, o kolkas truputėlis žiemos, tik viena kita (tikiuosi) besileidžianti snaigė, purvini batai ir  mano Toro letenos ir PAVASARIS!!! Laukiu šiltojo sezono dar ir todėl, jog pagaliau  po truputėlį iki galo bus įrengta mano darbo erdvė, bus dauuuug įdomių interjero sprendimų... dėlto tikrai reikėtų nuoširdžiai užjausti mano vyrą :D Taigi kol visais "kvadratiniais metrais" kartu su jumis pasidžiaugti  negaliu, dalinuosi "trupinėliais" :)
Pirmiausia iš darbo kambario jau praeitą rudenį mama "pagrobė" ( :D ) mano (skiautelių) stiklainius, dabar juose sandeliuke puikuojasi marinuoti agurkėliai, taigi teko rasti kitą sprendimą. Ir štai čia į pagalbą atėjo visagalė IKEA :)

O štai ant naujojo darbo stalo kamputyje visada  galima rasti  padėkliuką su puodeliu kavos ar arbatos, darbo sąsiuvinį, mažą dekoratyvinę lėkštutę su antpirščiais, pirktą mugėje El Pase TX, tik būdami joje jie stebuklingai nedingsta man iš akiračio, kaip anksčiau.

Prieš mane, už siuvimo mašinos, lentoje visuomet prikabinėta man patikusių,tik dar neatradusių savo pritaikymo, audinukų gabalėlių,  taip jie man visada prieš akis, juk negali žinoti, kada kokia išganinga mintis šaus į galvą, na ir aišku šalia visuomet yra  p. Simas :)

 Mėgstu susidėlioti audinukus ir grupėmis. Kiekviena grupelė, mintyse jau pergalvota, pavirs į krepšį, rankinę, padėkliukus irt.t.

Kolkas tik tiek... oi kaip nekatrauju!!! Tik bijau, jog kai bus įgyvendintos visos mano idėjos ir įrengtos visos siuvimo, sandeliavimo, poilsio ir "ofiso" (chi chi chi) zonos, manęs iš čia  visai nebus galima iškrapštyti :)